Profesoriaus Andriaus Sniadeckio biografija

 

Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) gyvenimo istorija neatsiejama nuo Vilniaus universiteto, kuriam profesorius padovanojo keturiasdešimt savo veiklos metų. Ir universiteto, ir Vilniaus visuomenės gyvenimo aprašymuose A. Sniadeckis minimas kaip pažangus chemijos žinių skleidėjas ir studijų reformų aktyvus šalininkas.

Jis žinomas kaip Vilniaus inteligentijos, akademinės bendruomenės bei universiteto studentų tarpe gerbiamas dėstytojas. Jis taip pat garsėjo kaip

Puikus gydytojas, daug nusipelnęs Vilniaus medicinos draugijai (jos steigėjas). Jis vadovavo Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, reiškėsi kaip nuolatinis šios draugijos laikraščio Wiadomosci Brukowe (Grindinio žinios) autorius;

kaip  čia savo moksliniais ir satyriniais darbais jis drąsiai pasisakydavo prieš gyventojų tamsumą ir prietarus. Paties A. Sniadeckio asmenybės gyvenimo ir veiklos istorija atskleidžia to meto Vilniaus akademinės aukštuomenės gyvenimo ypatybes, santykius su besikeičiančia politine ir vietos valdžia.

Lietuvos spaudoje A. Sniadeckis pristatytas labai siaurai. Mums tenka tik konstatuoti, kad kaimyninės Lenkijos istorikai, pedagogai, medikai ir publicistai savo tautiečiui, ilgus metus dirbusiam Vilniuje, paskyrė šimtus publikacijų, dešimtis monografijų, jo atminimą įamžino mokymo įstaigų pavadinimuose, paminkluose, medaliuose ir kituose istorinės minties objektuose.

Visus savo darbus Andrius Sniadeckis parašė gyvendamas Vilniuje arba Rovnopolio dvare (dab. Baltarusijoje). Iš visų publikacijų vadovėlis „Chemijos pradmenys“, fundamentalus teorinis bei filosofijos veikalas„Organinių būtybių teorija“ ir pedagoginis traktatas „Apie fizinį vaikų auklėjimą“ sulaukė daugiausia dėmesio ne tik amžininkų, bet ir vėlesnių laikų tyrėjų ir plačiosios visuomenės tarpe. Deja, Lietuvos skaitytojai mažai težino apie šiuos darbus.

Sniadeckių šeimyna gyveno Kčynsko paviete, šalia Žnino miestelio, Gniezno vaivadijoje, Lenkijoje. Sniadeckiai buvo markgrafų Vielopolskių ūkininkai. Sniadeckių turtas tais laikais nebuvo didelis – jų nuosavybėje buvo keletas namų Žnine ir palivarkai netoli miestelio. Andriaus ir Pranciškos (iš Giščinskių giminės) Sniadeckių vyriausiasis sūnus Pranciškus pasižymėjo labai gera atmintimi. Jis lengvai atpasakodavo bažnyčioje girdėtus pamokslus, tuo stebindamas šeimyną ir aplinkinius. Pranciškus mirė nuo krupo, tesulaukęs šešerių metų. Antrasis sūnus Jonas (1756-1830) išgarsėjo kaip mokslininkas, matematikas ir astronomas, Vilniaus universiteto rektorius. Trečiasis sūnus Juozapas baigė teisės mokslus, iš tėvų paveldėjo palivarką, nuo 1792 metų dirbo konsistorijos raštininku. 1768 metų lapkričio 30 dieną gimė ketvirtasis sūnus, gavęs Andriaus Mykolo Jono Nepomuko vardą.

Už žemę gaunamos įplaukos visai šeimai aprūpino gyvenimą ir vaikų mokslą. Sniadeckis tėvas labai rimtai žiūrėjo į savo vaikų mokslą. Jis pats buvo mokęsis jėzuitų mokyklose Bydostyje (Bydgoszc) ir Torūnėje, vėliau – Lubranskio mokykloje Poznanėje.

Jaunasis Andrius Sniadeckis dar mokėsi pradinėje Čemesnio miestelio mokykloje, kuomet mirė abu tėvai (apie 1780 metus). Globoti jaunėlį ėmėsi 12 metų vyresnis brolis Jonas, tuo metu studijavęs Krokuvos akademijoje. Jonas Sniadeckis tėviškai globojo jauniausiąjį brolį. Visą likusį savo gyvenimą Jonas rūpinosi Andriumi kaip savo sūnumi, nors jo geriausi norai ne visuomet buvo priimtini Andriui.

Taigi, Andrius Sniadeckis mokėsi tipinėje Lenkijos mokykloje, kurią 1787 metais baigė su apdovanojimu. Būtent tais metais buvo gauta žinia, kad į mokyklos baigimo ceremoniją turėjo atvykti pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Pradėta ruoštis sutikimo iškilmėms, kurių metu vienas mokyklos auklėtinių turėjo pasakyti sveikinimo kalbą. Andrių Sniadeckį ir mokytojai, ir mokiniai vienbalsiai pripažino geriausiu gimnazijos mokiniu, kartu jam teko garbė ir atsakomybė pasveikinti karalių. Savo įspūdžius apie renginį pasakojo Sniadeckių šeimos draugas kunigas Gavickis laiške Jonui Sniadeckiui:

Karalius buvo taip sujaudintas jaunuolio kalbos, kad pats įteikė jam geriausio mokinio auksinį medalį su užrašu „Diligentiae“.

Monarcho, taip mylėjusio ir puoselėjusio mokslus, gestas buvo pranašiškas: jis tarsi atspėjo šlovingą būsimojo mokslininko ateitį. Baigęs mokyklą Andrius pareiškė, jog norėtų būti inžinieriumi ir rinksis tolesnes matematikos studijas. Už puikius rezultatus gimnazijoje Andriui Sniadeckiui buvo paskirta stipendija tolesnėms studijoms. Pirmasis jaunojo Sniadeckio pasirinkimas – fizikos ir matematikos mokslai Krokuvos universitete ir… vidurinių mokyklų mokytojo perspektyva. Tačiau dar tais pačiais 1788 metais A. Sniadeckis tapo Medicinos fakulteto studentu ir su didžiausiu užsidegimu pasinėrė į medicinos paskaitas.

1791 m. birželio 24 d. A. Sniadeckis baigė Krokuvos universitetą. Krokuvos universitete mokęsis ketverius metus, Andrius Sniadeckis juos visuomet prisimindavo tik labai gerai, už chemijos žinias buvo dėkingas J. Jaškevičiui ir P. Šeidtui, o už gerus medicinos pagrindus – Vincentui ir Jonui Šastrams.
Baigęs medicinos studijas Krokuvoje, broliui Jonui patarus ir parėmus, 1792 metais A. Sniadeckis išvyko į Italiją, Pavijos universitetą (įkurtas 1390 m.) tobulinti medicinos žinių. Pakeliui du mėnesius užtruko Vienoje, kur susipažino su vietinėmis medicinos įstaigomis.

A. Sniadeckiui paskaitas skaitė medikai Antonijus Skarpa (Scarpa, 1752-1832), Pietro Moskatis (Moscatti), Johanas Pėteris Frankas (Frank, 1745-1821), Basiano Karminatis (Carminatti), fizikas ir fiziologas Aleksandras Volta (Volta, 1745-1827), gamtos istorijos profesorius Lazaro Spalancanis (Spallanzani, 1729-1799).

Andrius Sniadeckis labai domėjosi profesoriaus Luidžio Galvanio (Galvani, 1737-1798), tuo metu dirbusio Bolonijoje, atliktais bandymais su varlėmis ir elektros srove, vėliau pelniusiems mokslininkui pasaulinę šlovę ir elektrofiziologijos pradininko vardą. Laiške broliui A. Sniadeckis rašė, kad L. Galvanio bandymus pats atliko keletą kartų ir pateikė detalų bandymo aprašymą.

Chemijos mokymui Pavijos universitete buvo gerai įrengta chemijos laboratorija, kurią dar 1776-1778 metais įkūrė Džiovanis Antonijus Skopolis (Scopoli) chemijos ir botanikos profesorius. Anksčiau dėstęs chemiją ir mineralogiją Kalnakasybos mokykloje Banska Bystricoje, Dž. A. Skopolis buvo labai didelis chemijos entuziastas.
Chemija buvo ta sritis, kuria Pavijos universitete domėjosi ir kitų sričių dėstytojai. Gamtos istoriją dėstęs profesorius L. Spalancanis domėjosi cheminiu fiziologijos aspektu ir parengė knygą, medicinos profesoriai P. Moskatis tyrinėjo vandens sudėtį, gyvsidabrio fosfatą, rašė straipsnius apie chemijos nomenklatūrą, B. Karminatis tyrinėjo cheminę kraujo ir skrandžio sulčių sudėtį. Matematikas Džordžas Fontana (Fontana) domėjosi aliejaus distiliavimu, o fizikas ir fiziologas A. Volta netgi atrado metaną. J. P. Frankas išskyrė cukrų iš diabetu sergančio ligonio šlapimo. Mirus chemijos laboratorijos kuratoriui Dž. A. Skopoliui, to darbo ėmėsi Valentino Burzatis (Bursati).
Andriaus Sniadeckio studijų Pavijoje metu žymiausias chemijos specialistas ir entuziastas buvo profesorius Ludovigas Brunatelis (Brugnatelli), skelbęs darbus apie chemijos pagrindus ir terminiją.

Didieji mokslininkai ne tik skaitė paskaitas, bet ir atrasdavo laiko bendrauti su studentais, tapdavo

„draugais ir vadovais. Drauge su jais pralėkę dveji metai buvo nuostabūs, buvo sunkiai nusakomas malonumas pasišvęsti įdomiam mokslui ir darbui“ – prisiminė savo uošvio žodžius Mykolas Balinskis.

Jau baigęs studijas, Andrius Sniadeckis taip rašė broliui: „Pavijoje aš turėjau galimybę išmokti tiek chemijos, kad supratau dabartinę šio mokslo padėtį“.
1793 metais A. Sniadeckis įstojo į Edinburgo universitetą. Chemijos paskaitas skaitė profesorius Džozefas Blekas (Black, 1728-1799). Atvykus A. Sniadeckiui, Dž. Blekas jau nebevykdė bandymų, visas savo jėgas skyrė paskaitų skaitymui. Jo paskaitos sulaukdavo didelio studentų antplūdžio. A. Sniadeckis stebėjosi, kad taip paprastai, aiškiai dėstoma, o svarbiausia – medžiaga būdavo gausiai iliustruojama bandymais. Gali būti, kad būtent Dž. Bleko pavyzdžiu ir sekė A. Sniadeckis, skaitydamas paskaitas Vilniaus universitete.

Linksmas Andriaus Sniadeckio būdas, puikios žinios padėjo jam užsitarnauti ne tik mėgiamo mokinio, bet ir gero draugo tarp bendramokslių vardą. Profesoriai Džeimsas Gregoris (Gregory, 1753-1821), Aleksandras Monro (Monro, 1758-1798) ir Endrius Dunkanas (Duncan, 1744-1828) mielai dalindavosi žiniomis ir duodamo patarimus, leido naudotis ne tik katedrų, bet ir savo asmeninėmis bibliotekomis, o jų draugystė su A. Sniadeckiu nenutrūko visą gyvenimą.

Andrius Sniadeckis buvo pačiame kūrybinių jėgų pakilime – į Edinburgą atvyko būdamas 25 metų. Ankstesniais metais sukauptos žinios, Edinburgo universiteto žinių lobynai, geranoriškai nusiteikę dėstytojai, kurie buvo mokslo korifėjai – visos šios aplinkybės labai gerai veikė jaunąjį Sniadeckį. Ir štai, kaip mini jo biografas M. Balinskis,

„pradėjo kaltis pirmieji genialaus veikalo „Organinių būtybių teorija“ daigai“.

Mokslo metai Edinburge ėjo į pabaigą, Andrius Sniadeckis buvo visiškai pasinėręs į naujojo veikalo apmatus, o tuo metu Lenkijoje pasilikęs Jonas Sniadeckis suko galvą dėl jaunėlio brolio ateities. Asmeniškai pažįstamas Vilniaus vyriausiosios mokyklos rektorius Martynas Počobutas sutiko priimti A. Sniadeckį dėstyti chemijos ir vadovauti 1797 metais įkurtai Chemijos katedrai. Tuo metu šioje aukštojoje mokykloje chemijos dėstymas buvo nutrūkęs, kadangi jau 1793 metais atgal į Italiją išvyko vienintelis chemijos dėstytojas Džiuzepė Sartorijus (?-1799).

Tuo metu, baigęs mokslus Škotijoje, A. Sniadeckis lankė gimtąsias vietas, Krokuvą, užsukęs į Lvovą ilgesniam laikui apsistojo Volynėje. Šiame mieste jam buvo lemta rasti gyvenimo draugę. Į Vilnių jaunasis gydytojas išvyko jau su žmona Konstancija.

Vilniaus vyriausiojoje mokykloje Chemijos katedra buvo Medicinos fakulteto sudėtyje. Palyginus su senesnes tradicijas turinčiais dalykais, medicina ir chemija nebuvo labai populiari. Medicinos specialybės bajorų luomo studentai vengė, nes nenorėjo skrosti lavonų, nepalankiai žiūrėjo į akušerijos specialybę. Nežiūrint skeptiškų nuomonių, medicina ir su ja susiję gamtos mokslai – biologija, chemija – sparčiai populiarėjo. Pagrindinė tokios pažangos priežastis – gydytojų trūkumas.

Oratoriaus talentas visiškai atsiskleidžia tik tuomet, jei kalbantysis „neieško žodžio kišenėje“ ir neleidžia auditorijai ištrūkti iš dėstomų minčių gijų. Šiuo klausimu A. Sniadeckis buvo ypatingai reiklus sau: siekė aiškinti vaizdingai, į dėstomą dalyką taip smarkiai įsijausdavo, kad savo užsidegimu „užkrėsdavo“ ir auditoriją. Pats klausęs paskaitų lotyniškai, šią kalbą mokėjo puikiai, buvo parengęs paskaitą apie alchemijos istoriją lotynų kalba. Vis dėlto A. Sniadeckis nenusileido rektoriaus raginimui skaityti paskaitas lotyniškai.

Per chemijos paskaitas studentai gaudavo žymiai daugiau nei šio dalyko žinias – A. Sniadeckis dalijosi su auditorija ir savo filosofinėmis pažiūromis apie organinių būtybių esmę. Chemijos paskaitos būsimiesiems gydytojams būdavo papildomos naujausiomis fiziologijos ir farmacijos žiniomis, dėstomi cheminės technologijos pagrindai.
Per farmacijos paskaitas A. Sniadeckis pirmiausia supažindindavo studentus su farmacijos mokslo pagrindais, su tuo metu žinomų vaistinių medžiagų savybėmis, vaistų formomis bei preparatų gamyba, jų veikimo ypatumais, taikymu ir skyrimu. A. Sniadeckis dažnai lankydavosi universiteto vaistinėje, kur galėjo atlikti bandymus. Jis pirmasis pastebėjo ir aprašė diuretinio kalomelio veikimą.

Pradėjęs skaityti paskaitas lenkiškai, Andrius Sniadeckis mintyse jau puoselėjo chemijos vadovėlio tekstą. Vadovėlio pavadinimas, kaip ir buvo priimta ano meto knygoms, buvo pakankamai išsamus:

„Początki chemii stosowanie do teraznieyszego tey umieiętnósci stanu dla pozytku uczniow i sluchaczow ułozone y za wzor lekcyi akademickich słuzyc maiące“ (Chemijos pradmenys, atitinkantieji dabartinę šio mokslo būklę, išdėstyti ir pritaikyti kaip akademinių paskaitų pavyzdys mokiniams ir klausytojams).

„Chemijos pradmenys“ – pirmasis chemijos vadovėlis lenkų kalba. Jame pasiūlyta naujovė – terminijos lenkų kalba norminimas, visuomenei paskelbtos naujausios chemijos žinios. Vadovėlyje „Chemijos pradmenys“ paminėtas Liudviko Pliaterio (Plater, 1775-1846) įdirbis, vadovėlio leidimas buvo pakartotas 1807 ir 1816-1817 metais.
Atmetęs įsigalėjusią flogistono teoriją, paskaitose A. Sniadeckis rėmėsi naujausiais H. Kavendišo ir A. Furkrua tyrinėjimais, propagavo naujausią to meto A. L. Lavuazjė požiūrį į degimo ir oksidacijos reiškinius. Teiginius iliustruodavo praktiniais bandymais, kuriuos atlikdavo klausytojų akivaizdoje.

Tokios paskaitos sukeldavo „chemomaniją“ klausytojų tarpe. Be studentų prisirinkdavo daug pašalinių žmonių, „klausytojų tarpe buvo ir damų“, taigi tekdavo pereiti į didesnę auditoriją.

Andrius Sniadeckis į savo chemijos paskaitas pritraukdavo vis daugiau klausytojų, kurie dažnai nebegaudavo vietos atsisėsti. Tokia padėtis ir iš pirmtako Dž. Sartorijaus paveldėta skurdi chemijos laboratorija bei nepritaikytos eksperimentams auditorijos stropaus dėstytojo nebepatenkino. Universiteto vadovybei pritarus, chemijos dėstymui buvo pritaikytas kitas pastatas. Architektūros profesorius Mykolas Šulcas (1769-1812) jame įrengė pačią didžiausią universitete ovaliąją salę, apšildomą dviem cilindrinėmis krosnimis. Pastatas dar ilgus metus buvo vadinamas Chemijos namais.

Išspausdinęs vadovėlį „Chemijos pradmenys“, A. Sniadeckis nepublikavo nė vieno darbo. Visos kūrybinės jėgos, likusios po chemijos ir farmakologijos paskaitų, labai sėkmingos gydytojo praktikos mieste, buvo atiduodamos naujai knygai. „Teorja jestestw organicznych“ („Organinių būtybių teorija“) – gyvųjų organizmų atsiradimo ir raidos studija – tapo A. Sniadeckiui viso gyvenimo idėja, kurios vizija ėmė formuotis dar studijų Edinburgo universitete metais.

XVIII ir XIX a. sandūroje buvo įrodyta, kad gyvame organizme vyksta tokios pat reakcijos, kaip ir mėgintuvėlyje, o organinių produktų degimas išskiria šilumą ir energiją. Buvo pripažinta kvėpavimo ir kraujotakos reikšmė. Chemija Dž. Prystlio (Priestley, 1733-1804) ir A. L. Lavuazjė darbų dėka susiformavo kaip savarankiškas mokslas. Chemijos ir biologijos mokslų plėtotė sąlygojo nesutarimą tarp idealistinių ir materialistinių pažiūrų. Prasidėjusios diskusijos virsdavo daugybe apibendrinimų, kadangi kiekvienas žymesnis epochos mąstytojas skelbė savo pažiūras, kurios buvo artimos arba idealistinėms, arba materialistinėms. Materialistai siekė nustatyti bendrą dėsnį visai gyvajai gamtai, visus gyvybinius procesus susieti į vieningą sistemą. Šių diskusijų ir pažiūrų įvairovė buvo pagrindinė medžiaga A. Sniadeckio knygai „Organinių būtybių teorija“ ir tapo svarbiu to meto veikalu gamtos mokslų istorijoje. Pirmasis leidinio tomas buvo išleistas 1804 m. Varšuvoje, antrasis – 1811 m. Vilniuje. Leidinys atnešė autoriui, kuriam tebuvo trisdešimt šešeri metai, pasaulinę šlovę, gamtos filosofo vardą. „Organinių būtybių teorija“ apibendrino fiziologijos kurso paskaitas. Tai buvo biologijos mokslo studija, atlikta stebint gyvąjį pasaulį tuometinio mokslo požiūriu. Viena svarbiausių buvo tezė, kad gyvoji ir negyvoji gamta yra vieninga, kad visi gyvieji organizmai tarpusavyje yra susiję ir sąveikauja materijai kintant. Gyvybė A. Sniadeckio nuomone – cheminių elementų visuma. Veikalas buvo vienas pirmųjų teorinių biochemijos darbų pasaulyje, A. Sniadeckis tapo fiziologijos mokslo Lietuvoje pradininku.

Netrukus, 1810 metais pasirodė pirmojo tomo, 1825 metais viso veikalo vertimas į vokiečių kalbą. 1825 metais knyga buvo išversta į prancūzų kalą. Veikalas pakartotinai, su pataisymais ir papildymais buvo išleistas 1838 metais Vilniuje, jau po A. Sniadeckio mirties.

A. Sniadeckis jau seniai šalia pedagoginio darbo ir gydytojo praktikos ieškojo progos rimtai užsiimti eksperimentiniu darbu. Ir štai, tokia galimybė atsirado kartu su platinos rūdos mėginiu, kuris nežinomais keliais atsidūrė ant A. Sniadeckio stalo. Istorija nutyli, kiek pastangų reikėjo padėti Vilniaus universiteto profesoriui, kad savo tyrimams gautų nuostabiosios platinos rūdos, slėpusios tiek daug naujų elementų. Didžiausia tikimybė, kad A. Sniadeckis gavo rūdos iš Pietų Amerikos rūdynų. Iš ten ji buvo gabenama į Europą ir pakliūdavo į chemines laboratorijas. Kuris nors senas pažįstamas, tikriausiai, ir pasitarnavo A. Sniadeckiui. Kitų autorių darbuose perskaičius, jog tyrimams A. Sniadeckis panaudojo platinos rūdą iš Uralo derėtų prisiminti istorinį faktą, jog pirmą kartą Rusijoje platinos rūda buvo atrasta 1819 metais, o jos pramoninė gamyba Urale buvo išvystyta tiktai 1825 metais. Tiesa, Peterburgo mokslų akademijos nariai bandymus su platinos rūda darė jau XVIII amžiuje.

Tuo metu pasaulyje chemikai buvo labai susidomėję platinos rūdų analize – per kelerius metus (1803-1804) joje buvo atrasti net 4 nežinomi elementai: V. Volastonas (Wollaston) 1803 m. atrado paladį ir rodį, S. Tenantas (Tennant) 1804 m. atrado osmį ir iridį.

Pirmą kartą atlikęs rūdos pavyzdžio kokybinę analizę, A. Sniadeckis norėjo surasti metalus, kuriuos buvo atradę V. Volastonas ir S. Tenantas. Rūdos kiekis buvo toks nedidelis, kad galima buvo atlikti tiktai preliminarius bandymus ir pavyko rasti tiktai iridį ir osmį. Vėliau, kuomet bandymas buvo pakartotas su didesniu kiekiu medžiagos, be jau žinomų platinos grupės elementų paladžio, rodžio, osmio ir iridžio, o taip pat kitų žinomų metalų – chromo, geležies ir sidabro, A. Sniadeckis aptiko dar vieną, nežinomą, elementą. Jį pavadino vesčiu. Deja, nei Sankt Peterburgo imperatoriškoji mokslų akademija, nei Prancūzijos nacionalinis institutas šio atradimo nepatvirtino. Kaip į šiuos abu neigiamus atsakymus reagavo pats A. Sniadeckis? Be jokios abejonės, jis nusiminė, o kad greičiau užmirštų nesėkmę, pasinėrė į kitus darbus ir daugiau nebekovojo už atradėjo vardą. Praėjus keliolikai metų, A. Sniadeckis grįžo prie cheminio eksperimento ir aprašė Rėzeknės meteoritą.

Be plačios pedagoginės veiklos, A. Sniadeckis taip pat dalyvavo ir visuomeniniame Vilniaus gyvenime. 1805 m. kartu su bendraminčiais G. Grodeku, S. Jundzilu ir J. Kosakovskiu įsteigė ir kurį laiką redagavo žurnalą Dziennik Wilenski. Kaip teigiama pristatymo prospekte, žurnalas skiriamas jungti naudingus ir malonius straipsnius (Utile dulci). Pirmojo numerio įžangą A. Sniadeckis pradėjo tokiais žodžiais:

„Dabartinio leidinio tikslas yra platinimas mūsų kalba kaip fizinių, taip ir moralinių žinių, kuriomis domisi mokslo Europa (…)“.

Sniadeckis buvo vienas aktyviausių Vilniaus medicinos draugijos kūrėjų (1806) ir pirmasis jos pirmininkas. Draugija leido žurnalą Dziennink medycyny, chirurgii i farmacini. Susikūrusi Vilniaus medicinos draugija pirmiausia siekė įrodyti visuomenei, kad medicina nenusileidžia tokiems mokslams, kaip filosofija ar istorija. Aukštos kvalifikacijos gydytojai skelbė, kad jų tikslas – ne vien gydyti ligas, tačiau taip pat užtikrinti jų profilaktiką. Dirva tokiai veiklai buvo labai plati. Kovoti su užkrečiamomis ligomis, jų protrūkiais gydytojams buvo labai sunku. Draugijos vardu į talką buvo kviečiama Vilniaus visuomenė. Nors ir trūko jėgų bei laiko, draugijos nariai ėmė rengti pirmąjį projektą – Vakcinacijos instituto veiklos apmatus.

Dar viena sritis, kuriai Vilniaus medicinos draugijos nariai skyrė nemažai dėmesio – fizinis jaunosios kartos auklėjimas. Vaikų, o ypač mergaičių fizinis išprusimas buvo paliktas praktiškai paskutinėje vietoje šeimose. A. Sniadeckio rašinys apie fizinį vaikų auklėjimą paskatino ir kitus draugijos narius skelbti darbus šia tema: kaip reikia mergaites mokyti higienos, kaip lavinti vaikų protinius sugebėjimus, pasirodė straipsnių, kuriuose kritikuota mada parsisiųsdinti guvernantes iš Prancūzijos, kurios ne tik kad dažnai būdavo mažaraštės, bet taip pat ir žemos moralės.

Andrius Sniadeckis, nors ir stengėsi būti kuo toliau nuo politikos, mielai dalyvavo universiteto susibūrimuose. Jo širdžiai tapo artima viename renginyje išsakyta idėja: įkurti draugiją, kuri būtų pagrįsta humoru ir gera nuotaika. Neilgai trukus buvo aptartos naujos draugijos veiklos kryptys. Pagrindiniais idėjos iniciatoriais buvo Kazimieras Kontrimas (1777-1836), Jokūbas Šimkevičius (?-1818) ir L. Borovskis, prie jų mielai prisijungė ir pats A. Sniadeckis. Amžininkas Stanislovas Moravskis  stebisi, kodėl draugija pasivadino „Nenaudėlių“ vardu, juk „visi iki vieno priklausė krašto dvasinio gyvenimo elitui“. Draugijos leidiniu tapo Wiadomosci Brukowe. Draugijos nariai laikėsi tuo metu ir madingo, ir reikalingo slaptumo. Dauguma žinučių ir straipsnelių buvo net be slapyvardžio. Andrius Sniadeckis keletą savo rašinių pasirašė Bogumilo Uvažnickio, šlėktos iš Ašmenos, slapyvardžiu. 1822 metais A. Sniadeckis dėl sveikatos paliko universitetą ir pasitraukė į užtarnautą poilsį, tačiau jau po ketverių metų sugrįžo prie akademinio darbo kaip Terapijos klinikos vadovas.

Nors ir nusivylęs pagedusia visuomene, jis tikėjo ateinančia jaunąja karta. Ne vienerius metus skyręs vaikų fizinio lavinimo temai, jis nedvejodamas priėmė gyvenimo iššūkį ruošti būsimuosius gydytojus. Savo paskaitose A. Sniadeckis skiepijo jaunimui mintį, kad reikia būti ne tik gerais gydytojais, bet ir medicinos mokslo puoselėtojais, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Vilniaus terapijos klinika ėmė garsėti puikiai paruoštais gydytojais.

Iki pat savo dienų pabaigos A. Sniadeckis nesitraukė iš dėstytojo tribūnos, vykdė svarbiausią misiją gyvenime – mokyti jaunimą. Jo populiarumas buvo toks pats didžiulis, kaip ir anksčiau, kuomet į chemijos paskaitas suplaukdavo ir kitų specialybių studentai, taip pat ir Vilniaus miesto gyventojai.

Geriausias atpildas už universitete praleistus metus A. Sniadeckiui buvo jo populiarumas studentų tarpe.

Jau nuo pirmųjų darbo universitete metų Andrius Sniadeckis buvo pripažintas puikiu mokslininku ir dėstytoju reformatoriumi. Per ilgus darbo metus chemiją iškėlė į populiariausių disciplinų tarpą, chemija ir artimais jai mokslais sudomino daug gabių studentų. Jo sukurta mokslinė mokykla buvo gana retas tų laikų reiškinys. Mokytojas parengė savo pavaduotojus katedroje ir universitete, jo mokiniai išvykę dėstė ir tyrinėjo toli už Vilniaus universiteto sienų.

Savo gyvenimą su chemija susiejo nemažai Vilniaus universiteto absolventų. Andriui Sniadeckiui pasitraukus į užtarnautą poilsį 1822 metais, Chemijos katedrai vadovauti ėmė jo mokinys Ignotas Fonbergas, po kelerių metų intensyvaus triūso išleidęs chemijos terminų žodyną. Toliausiai – net į Pietų Ameriką išvyko Ignotas Domeika (1802–1889), tapęs Santjago universiteto chemijos ir geologijos profesoriumi, rektoriumi, Čilės garbės piliečiu. Rodionas Heimanas (1802–1865) po medicinos studijų Vilniuje išvyko studijuoti į Maskvos universitetą, kur rengė mokslinį darbą, kuriame sujungė medicinos ir chemijos mokslus. Vilniaus aukštosiose mokyklose mineralogiją dėstė Ignotas Horodeckis (1776–1824), Ignotas Jakovickis (1794-1847), kurį laiką – Feliksas Dževinskis (Drzewinski), nuo 1819 metų ėmęs dėstyti fiziką. Marekas Pavlovičius (Pawlowicz, 1789–1830) tapo chemijos ir mineralogijos profesoriumi Karališkajame Varšuvos universitete. Mykolas Očapovskis (Oczapowski, 1788–1854) Vilniuje sėkmingai artino chemiją prie žemės ūkio.

Andriaus Sniadeckio įdirbis kuriant chemijos terminiją lenkų kalba buvo aukštai vertintas amžininkų, pradėtą darbą tęsė minėtas I. Fonbergas, medikas Valerijonas Tomaševskis (1819–1861) ir net filologas Januarijus Filipovičius (1815–1869).

Pirmajai Lietuvos chemijos mokslinei mokyklai toliau tvirtėti sutrukdė istorinės sąlygos. Skaudus smūgis profesoriui buvo jo studentų ir kolegų areštai, prasidėję slopinant filaretų-filomatų judėjimą; 1832 metais buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o jo vietoje įkurta Medicinos-chirurgijos akademija buvo iškelta iš Vilniaus 1840 metais. Andriaus Sniadeckio mokiniai, nors ir išsibarstę po pasaulį, rėmėsi mokytojo idėjomis, nemažai įtakos turėjo praktinės ir teorinės chemijos plėtojimui kitose šalyse.

Literatūra

  1. Apie profesorių Andrių Sniadeckį ir jo nuopelnus chemijos mokslui: dokumentinis filmas [interaktyvus] / Inga Berulienė, Justinas Lingys. Pamiršti vardai. 2014. Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=qXodQjH7Geo&t=632s
  2. Brukštus, Algirdas; Railienė, Birutė. Andrius Sniadeckis apie chemijos istoriją – paprastai: Nostris temporibus uti rerum ita et verborum simplicitas placet. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2009/2010. Vilnius, 2013, p. 97–123.
  3. Lectiones Vilnenses Andreae Sniadecki [interaktyvus]. Interneto prieiga: https://www.facebook.com/Andriaus-Sniadeckio-skaitymai-1619027955037278/
  4. Mačionis, Zenonas. Iš chemijos mokslo istorijos Lietuvoje. Kaunas: Šviesa, 1991.
  5. Piročkinas, Arnoldas; Šidlauskas, Algirdas. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius: Mokslas, 1984.
  6. Railienė, Birutė. „Lectiones Vilnenses Andrea Sniadecki“ – jau penktą kartą. Mokslo Lietuva, 2017, sausio 12 d. (Nr. 1), p. 10. – Tas pat:http://mokslolietuva.lt/2017/01/lectiones-vilnenses-andreae-sniadecki-jau-penkta-karta/
  7. Railienė, Birutė. Andrius Sniadeckis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
  8. Railienė, Birutė. Letter to the Editor (About 200th Anniversary of Theory of Organic Beings). Acta Biochimica Polonica. 2004, vol. 51, nr 4, p. 1087–1099.